veislus

veislùs, -ì adj. (4) [K], DŽ 1. N, [K], L252, RtŽ, Rtr, Š, KŽ, LEV64, Vv, Skr kuris greitai veisiasi, vislus: Veislì boba: jau devintą sūnų supa ir dar vis dikta Srv. Žydai yra veĩslūs žmonys Kair. Atvėrė įsčią, padarė ją veislią Ba1Moz29,31. Neveislus, neveislingas SD181. Kralikai veĩslūs, tik reik prižiūrėt Dkš. Kad špokas nebūtų taip veislus ir gan gudrus, jis dingtų greitai iš šios žemės Blv. ^ Veislùs kap morčinis zuikis Dkš. 2. A.Baran, Šd gerai augantis, vešlus: Jos (gėlės) baisiai veĩslios Grnk. Kunkuliai (raugės) žyda panašiai kaip tulpės, daug žiedų, anie veislingi, dideliai veislì Yl. Lig galvai builiai kad užauga – veĩslūs labai Brž. Tos žolės labai veĩslios Gs. Neveislus lapūnas (Trophobhyllum) BTŽ255(P). 3. tinkamas augti, derlingas, trąšus: [Moenchia quaternella] auga ganyklose, vietose neveisliose, smiltingose P.